Santaros-Šviesos suvažiavimas
2022 m. birželio 24–26 d.
Molėtų rajone, Alantoje, Naujasodyje, Technikumo g. 2
Ukrainiečių ir lietuvių karo dainos su Veronika Povilioniene ir draugais, dainos klubu BLEZDINGA
Aukštaičių žalias kraštas aidi
Banguoja upės, ežerai,
Kai žengia broliai savanoriai
Tėvynės vieškeliais plačiais
Neverkit, sesės, savo brolių,
Nors juos mirties ranka palies,
Nelaukit, neparneš karolių
Iš juodo Sibiro šalies
Iš tos šalies, kur vysta gėlės,
Kur nyksta kiekviena daina,
Kur ašarų prigėręs smėlis,
Kur verkia žemė alkana
Prie kelio rauda sausa smilga,
O kumštis gniaužiasi plienu,
Aukštaičių kraštas pasiilgo
Laisvų ir saulėtų dienų
Čia akmenys krauju pravirko,
Čia verkia sodai ir laukai,
Į laisvę veržiasi Kudirkos
Ir Basanavičiaus vaikai
Sėdi motinai ant kelių mažasai sūnelis
O po kojų motinėlei sukasi ratelis.
Moko motina sūnelį, kaip lietuviu būti,
O jei priešai puola šalį, – užu laisvę žūti.
Auk, stiprėki Lietuvoj, mylimas sūneli,
Gink nuo svetimtaučių rankų tėviškės namelį.
Jeigu šauks tave į kovą užu laisvę kautis,
Neužmirški, sūnau mano, – gėda yra trauktis.
Jei trispalvė plevėsuotų ant kiekvieno stogo,
Tik tada gyvent Tėvynėj būt ramu, patogu.
Du smuikai pravirko vakarėj tyloje,
Ir liejos žiogelių daina,
Bet tu nežinojai ir tu nežinosi,
Ko verkia motulė sena.
Žaliuojančiam kaime užaugo trys sūnūs,
Trys sūnūs – tvirti ąžuolai.
Išėjo į karą jie gint mus nuo priešų,
Tėvynei aukojos narsiai.
Vargų išvagotas jos veidas raukšlėtas, –
Motulė vis laukia sūnų.
Viens žuvo Radvilišky, antras – Širvintuos,
O trečias – melsvam pajūry.
Vėl suksis ratelis belangėj pirkelėj,
Ir plauks tylūs žodžiai maldos.
Nelauk, motinėle, prie klevų vartelių,-
Trys sūnūs negrįš niekados.
Dar nesulaukęs laisvos Tėvynės,
Brangus karžygi, ko užsnūdai?
Nuo priešų kulkų užgeso akys,
Kovos draugus tu palikai.
Paguldė tave ant akmenėlių,
O šalia tavęs – kraujo klanai
Ir neatėjo nei motinėlė,
Nei tavo broliai narsūs arai.
O kai paėmė nuo kietos gatvės,
Tai neparuošė grabui lentos,
Tik palaidojo jį Nemunėly,
Nes pagailėjo žemės juodos.
Mik, sūneli mano brangus,
Merk abi akeles,
Žiauriai žiūri priešo akys
Į tavo lopšelį.
Tavo tėvas narsus buvo
Tėvynę mylėjo
Ir už pilį Gedimino
Galvelę padėjo.
Tu užaugsi būsi narsus
Stiprus ir galingas
Savo priešams būsi baisus,
Vargšams gailestingas.
O jei pilį Gedimino
Kuomet atvaduosi,
Tėvo kapą su trispalve
Vėliava papuoši.
Aš tau kardą išvalysiu
Žirgą pabalnosiu
Tave, o brangus sūneli,
Tėvynei aukosiu.
Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Prabėgs mūsų dienos, brangioji jaunystė,
Širdy pasiliks vien skriauda.
Gyvenimas slenka už grotų plieninių,
Bet jis nebe tas, nebe tas.
Visa Lietuva atsidūrė Sibyriuj,
O kas ją į laisvę išves?
Į saulėtą laisvę, į ateitį ramią,
Kada ji daugiau nevergaus.
Kas ranką pagalbos išties jai nelaisvėj,
Išgelbės nuo priešo baisaus?
Dievuli brangiausias, nejaugi Tėvynę,
Tėvynę uždrausta mylėt?
Nejaugi laisvos mūs brangiosios Lietuvos
Neteks jau daugiau mums regėt?
Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Tai kas mūsų dienos, tai kas ta jaunystė,
Jei tėviškėj laisvės nėra?
Aš atsisėdau ant akmenelia
Ir atsidusau Dievuliau mano
Tėvelis senas broliukas mažas
A mani jaunų vaiskelin jama
Aš gi turėjau tris sasiutėlas
Kaipgi darželin tris lelijėlas
Pirma sasiula žirgų balnoja
Antra sasiula kilpas segioja
O ta trečiaja pati mažaja
Vartus atkėla ir išlydėja
Oi broli broli braliukai mūsų
Kū gi atveši iš Varšavėlas
Pirmai sasiulai rūtų vainikų
Antrai sasiulai šilką kasnykų
A tai trečiajai pačiai mažajai
Auksą žiedelį perlų kvietkelį
Pražilęs nuo šarmotų vyšnių
Senelis kaimas ir miškai.
Maloniai sveikins, kai sugrįšiu
Ir klaus, kur taip ilgai buvai?
Šlamės man plačiaskarės liepos
Močiutės pasakas, dainas.
Tik ašarom sudrėkę akys
Gimtosios gryčios neberas.
Nepasitiks mama prie vartų,
Nerasiu rožių, gulbinų,
Neliko nieko, kas dar lauktų
Manojo juoko ir dainų.
Liūdnai man jovarai šlamėjo,
Kai atsisveikinęs verkiau.
O kas dabar užstos nuo vėjo,
Kai jovarų neliko jau.
Mėnulis – tikras tėvas jo,
Sesuo – dangaus žydrynė,
Paukščių takais tu išskridai
Gint pavergtos Tėvynės.
Virš Lietuvos laukų nakčia
Išskleidęs parašiutą
Tu nusileidai pušyne,
Žaliam žaliam kaip rūta.
O išdavikė drebulė
Ilgai ilgai šlamėjo.
Jos užliūliuotas užmigai,
O priešas pastebėjo.
Kol šovinių turėjai tu,
Tu vis ir vis kovojai.
Paskutiniuoju pats save
Tėvynei paaukojai.
Daugiau ereliai neskraidys,
Nei šilko parašiutai.
Sesės, jei žinot kapą jo,
Prisėkit daug daug rūtų.
Stoviu aš parimus prie rūtų darželio
Kai paspaudęs ranką tyliai nuėjai
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios
Skendėj ūkanose Lietuvos miškai.
Kas paklaus, kodėl gi ašaros taip rieda
Kas man ravint rūtas padėk Diev sakys
Kas akis manąsias atras lino žiede
Kas, o kas, o kas gi širdį nuramins.
Lengvai mėto šeivas staklės ąžuolinės
Tiesias plonos gijos taip lengvai lengvai
Rankšluostin įausiu Lietuva, Tėvynė,
Tu didvyrių žemė, mes tavo vaikai.
O kada žemelė bus nuo kraujo soti
Tu ir vėl sugrįši čia su žirgeliu
Atnešiu vandens tau moliniam ąsoty
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu linų.
Nubalnoti jau žirgeliai, eisim broliai pamiegot,
O aš eisiu į sodelį šaltinėlio paieškot.
Vyšnių sode šaltinėlį tyrą tyrą suradau
Gal mergelė vandenėlio čia ateis kai tik praauš.
Ir atėjo mergužėlė kibirėliu nešina
O jaunasis kazokėlis vedė žirgą paskui ją.
Prašė prašė kibirėlio, nežiūrėjo ji visai
Siūlė siūlė jai žiedelį, bet nepaėmė jinai.
Vai žinau aš mergužėle, ko tu man tokia pikta,
Kad aš vakar vakarėlį prašnekėjau su kita.
Dar jaunų jinai metelių, ir augimo neaukšta,
Ligi liemenio kaselė, kaspinėliu parišta.
Menu atbridot jūs per sniegą
Balti tarytum angelai,
Švietei savo rožiniais skruostais
Tu skundeisi, kad sušalai.
Šildžiau užgeltas tau rankutes,
Tu ant peties man užsnūdai,
Sakei grįši, kai žydės sodai,
Tada rymosime ilgai.
Bet negrįžai, brangus broleli,
O sodai nužydėj baltai.
Apglėbęs rankom gimtą žemę
Pats baltu angelu virtai.
Tiek kartų kraujuose guldyta,
Paniekinta ir sutrypta,
Brangi Tėvyne, prisikėlei
Tiktai tvirtų sūnų dėka.
Šaukei pasauly tu pagalbos,
Dangui atidavei vaikus,
Kad angelais tiesos pavirtę
Atvertų mums vilties vartus.
Kai naktyje žvaigždynai šviečia –
Tai tavo sūnūs angelai,
Dangus dėkoja Tau, Tėvyne,
Kad tvirtus juos užauginai.
Ant ežero kranto žvaigždynų lietus,
Jo laukėm, svajojom, norėjom.
Sakei ateisi, kai bus tokia naktis,
Ir supsis valtelė be vėjo.
Nereikia man turtų, brangių dovanų,
Tik šypsnio brangaus veido tavo.
Esi tu man saulė aušrinė rytų,
Esi tu gyvenimas mano.
Bet baigėsi laimė, nes priešai pikti
Ir laisvę, ir laimę uždarė.
Su vyrais kitais išėjai į miškus,
Kovot ir išlaisvinti šalį.
Vėl lyja rugpjūty žvaigždynų lietus,
Bet skausmas užgniaužia krūtinę.
Kiekvienoj žvaigždėj aš matau vien tave,
Vaduojant pavergtą tėvynę.
Dar lis, ir dar lis tas žvaigždynų lietus,
Nuplaus svajones, kuo tikėjom.
Žinau, neateisi tu jau niekada,
Net kai supsis valtelė be vėjo.
Nesuės, nesugrauš tavo dalios
Raudonieji rytų kirminai.
Su melsvais ežerais ir upeliais
Tu mums būsi graži amžinai.
Šaltos rasos negels tavo kojų,
Žiburėliai akių neišblės.
Tavo meilę ir laisvę nešiojau,
Kaip švenčiausią liepsnelę širdies.
Neužplaks priešų žvilgsniai laukiniai
Tavo plazdančios laisvės ugnies.
Ant dangaus ilgesingos mėlynės,
Visad skaidrios žvaigždutės spindės.
Tegu raižos ir trankos griaustiniai,
Tegu maišos dangus su žeme.
Mes išnešim ant rankų, Tėvyne,
Kaip palaimą ir viltį tave.
REVE TA STOHNE
Reve ta stohne Dnipr shyrokyj,
Serdytyj viter zavyva,
Dodolu verby hne vysoki,
Horamy chvyliu pidijma.
I blidyj misiacj na tu poru
Iz chmary de-de vyhliadav,
Nenače čoven v synim mori,
To vyrynav, to potopav.
Šče treti pivni ne spivaly,
Nichto nide de homoniv,
Syči v haju pereklykalysj,
Ta jasen raz u raz skrypiv.
Tu, motule miela, daug naktų nemiegojai
Išėjai į laukus, kur siūbuoja javai
Tu mane palydėjai, nugalėt palinkėjai pavojų
Dovanų rankšluostėlį kelionei davei
Tu mane palydėjai, nugalėt palinkėjai pavojų
Dovanų rankšluostėlį kelionei ir laimei davei
Mena jis ten laukuos upeliukai sruvena
Žydi sodai baltai kaip tavieji plaukai
Tavo žvilgsnį motule man dangus kas pavasarį mena
Ir akis, kurios žvelgė į kelią ilgai
Tavo žvilgsnį motule man dangus kas pavasarį mena
Ir akis, kurios žvelgiant į kelią lydėjo ilgai
Rankšluostėlis tasai mano džiaugsmas mamyte
Mano laimė skaidri kaip rytinė žara
Telankys visada ji kaip daina, į sodelį atskridus
Ta brangi ir tyra tavo meilė tikra
Telankys visada ji kaip daina, į sodelį atskridus
Ta brangi ir tyra neišblėstanti meilė šventa
RUŠNYČOK
Ridna maty moja, ty nočej ne dospala,
Ty vodyla mene u polia kraj sela,
I v dorohu daleku ty mene na zori provodžala,
I rušnyk vyšyvanyj na ščastia dala.
I v dorohu daleku ty mene na zori provodžala,
I rušnyk vyšyvanyj na ščastia, na doliu dala.
