Prieš trejus metus Šeteniuose, Česlovo Milošo gimtinės sodyboje vykusias „Isos slėnio“ kūrybinio rašymo dirbtuves užbaigiau gana fatališku palinkėjimu: „Kad kiekvienoje A slypėtų Ž, o kiekvienoje Ž – A“. Tuomet nebuvau nei formalus, nei kokio nors kito statuso vadovas – dirbtuvėse vadovavomės Belgijos savivaldos principo stiprybe, nes, jei belgai be vyriausybės sugebėjo išgyventi devynis mėnesius, kodėl gi mes negalime pabandyti taip būti bent penkias dienas?! Nusivylusiųjų tuometinėmis dirbtuvėmis, regis, nebuvo, nes nė vienas nebuvome suformulavę savo išankstinių lūkesčių – leidomės į intelektinį ir emocinį nuotykį, kuris mane ir gal dar ką nors paskatino visą tą vasarą paversti savotišku eksperimentu, atvedusiu prie netikėtų, gal kam ir nepriimtinų, bet turbūt privalėjusių įvykti pokyčių. O asmeniniai pokyčiai niekada nebūna vienašališki, bet, kaip Antikos laikais sakė Aristotelis, Platonas – draugas, bet tiesa – didesnis draugas.
Žvelgiant į tai, kas buvo svarbu prieš, atrodytų, tiek nedaug, trejus metus, ir pakartotina šiandien, regis, skatina pasakyti tai, kaip mes tada drauge ir galbūt dabar bent dauguma iš kūrybinių dirbtuvių buvusių ir naujų dalyvių supratome, kas yra santarietis. Iš karto pridursiu – „Isos slėnio“ sumanymas nėra toks jau nepretenzingas ir nekaltas: prieš trejus metus bandžiau mintyse svarstyti, kokia buvo profesoriaus Vytauto Kavolio laikų „Santara-Šviesa“ ir kokia ji yra mūsų dienomis. „Isos slėnis“ buvo ir turbūt tebėra pačiais jautriausiais receptoriais juntama galimybė studentams ir lektoriams dirbti taip, kaip, mano subjektyvia nuomone, buvo prieš daugiau nei tris dešimtmečius: kitaip sakant, dėl nedidelio dalyvių skaičiaus „Isos slėnis“ yra vienas iš nedaugelio būdų tiems, kas kalba prieš auditoriją, tiesiogiai dirbti su kiekvienu studentu, o pastarajam – gauti ne universitetinius koridorius primenančią reakciją į savo kūrybinius sumanymus, nuomones diskutuojama tema. „Isos slėnis“, lyg pati mažiausioji „Santara-Šviesa“, yra utopijos virsmas tikrove, nes Lietuvoje tokias kad ir penkių dienų studijas įsivaizduoti buvo galima tik geriausiais Vytauto Didžiojo universiteto ir anuometinio Atviros Lietuvos fondo laikais. Iš studentų iniciatyvos kylantis sambūris Šeteniuose tarsi prikišamai rodo, kokio universiteto yra išsiilgę šie jauni žmonės. Deja, utopijos ne visada įsiveržia į realybę…
Ir prieš trejus metus, ir šiandien susirinkusieji į „Isos slėnį“ tarsi be žodžių buvo ir gal tebėra sutarę, kad, pirmiausia, patys yra į vietą su konkrečiais daiktais ir žmonėmis įsišaknijantys individai – turbūt todėl šiais metais dirbtuvės ir buvo skirtos Č. Milošo skaitymams. Kas geriau, nei pats to dvaro žmogus gali atkreipti dėmesį į asmens būvį globalizacijos akivaizdoje?! Ir patys rašytojo tekstai, ir dirbtuvių lektoriai nubrėžė aiškią trajektoriją – kiek žmogus bebūtų blaškomas po pasaulį, egzistencinis poreikis bent trumpam, nebūtinai gimtinėje įsivietinti niekur nedingsta ir vis dar išlieka svarbus. Nes tik apčiuopiamoje, ne virtualioje vietoje gyvenantis individas yra išsiugdęs labai santarietišką savybę jungti pačių skirtingiausių požiūrių oponentus vaisingai diskusijai. Tai akivaizdžiai patvirtina pats Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, ir išeivijoje, ir tėvynėje buvęs ir tebesantis tiltu tarp, atrodytų, nesutaikomų priešininkų. Toks pavyzdys nurodo ir į semiotiko Algirdo Juliaus Greimo darbus apie ne vien lingvistinio pasaulio reikšmių struktūras – reikšmė, nuovoka, susikalbėjimas randasi tik iš kontrastų sambūvio, o ne tautologinio izoliuoto kraštutinumo kartojimo. O tai santarietį savaime išvaduoja iš minties geto, kuriame nėra vietos kitamaniams ir kokioms nors skirtybėms. Tai padiktuoja ir nepasenusią lietuvybės sampratą, pagal kurią visi balsai, rėkiantys apie Lietuvą tik pagal etnolingvistinį arba teritorinį kriterijų, pasirodo klystantys, bet ne smerkiami ar, lyg totalitarinėje visuomenėje, izoliuotini. Nuo „pranašų“ garbinimo santarietį apsaugo jo savybė pernelyg nesureikšminti savęs, visada būti truputį nuošalėje, truputį triksteriškai… Ir kai esi būtent taip, bent iš dalies išvengi savo virsmo subjektu ir nepamiršti, kad esama būsenų, kuriose gali kalbėti apie universalesnius dalykus, nei, atrodytų, leidžia tavo profesinės specializacijos.
Šiais metais Šeteniuose vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse „Isos slėnis“ savo kuklią kalbą užbaigiau priminimu, jog pasaulyje turbūt esama tik vieno neginčiajamo dalyko – mirties. Dėl kitų tikrovės aspektų ir niuansų galima diskutuoti ir, atmenant, kad memento mori, kurti.
Tekstas iš Studentų Santaros Kūrybinių dirbtuvių „Isos slėnis 2018“.
Žygimanto Menčenkovo nuotrauka.
Be First to Comment