Šis pasakojimas negali pretenduoti nei į nuoseklią „įvykių kroniką“, nei į „šaltą chirurginę duomenų bazę“, nei juo labiau į išsamius komentarus. Prie konferencijos dalyvių prisidėjau tik trečiąją programos dieną, veiksmui įpusėjus, tad nemaža dalis „sunkiasvorių“ plenarinių pranešimų ir Anykščiuose skaitytų tekstų nepasiekė mano ausų, išskyrus privačiai išsakytas pastabas ir replikas. Derėtų pridurti ir tai, kad ne viskas panašių renginių metu sutelpa į oficialią programą (reikšmingas ir užkulisinis bendravimas), o ir ši dėl susiklosčiusių aplinkybių buvo keičiama: taip ir neįvyko viena iš kertinių diskusijų „Spauda ir visuomenė“, kadangi teatvyko viena pranešėja (V. Gudonienė), klausytojų nuomone, pateikusi įdomų, dėmesio vertą teorinio pobūdžio pranešimą. Programoje minimi „spaudos vilkai“ dėl man nežinomų priežasčių dalyvauti numatytoje diskusijoje atsisakė. Taip pakrypus įvykiams, konferencijos programa anaiptol nesuiro: šį tą pakeitus, joje atsidūrė Š. Barto filmo peržiūra. Tačiau apgailestauti tikrai yra dėl ko: spaudos galia auga sulig kiekviena diena. Kinta didžiųjų dienraščių „lyginamasis svoris“. Labiau įtempti, o gal tiesiog subtiliau užmaskuoti tampa spaudos santykiai su kitomis jėgos struktūromis, ypač su valdžia, spaudos veidrodyje ryškėja socialiniai konfliktai, kuriuos taip įnirtingai neigia ir dangsto valstybės administratoriai, tuo tarpu nūdienė spauda iš visų masinės informacijos priemonių bene geriausiai atspindi šis naujas įtampas ir galimų konfliktų židinius. Ne mažiau svarbu ir kitkas: artėja rinkimai, kurių rezultatus, matyt, nemenkai veiks ir didžiųjų dienraščių pozicija, taigi erdvės karštai polemikai yra į valias. Galėjo masinti ir marga, spalvinga kviestų dalyvauti žurnalistų kohorta: vienas, įtaigiai manipuliuojantis TV detektoriumi, kitas, matęs mūsiškę realybę pro kalėjimo langą, dar kitas, privalantis išmanyti verslo užkulisius (bent jau todėl, kad tokiam leidiniui atstovauja). Ko bereikia didesnei intrigai? Jos, kaip minėjau, taip ir nesulaukta.
Užtat būta kitų, audringų, provokuojančių ir prasmingų disputų. „Kultūros barų“ redaktorius B. Savukynas sukvietė pašnekesiui apie „Tamsiąsias lietuvių šviesuomenės puses“, oponentais pasikvietęs margą trijulę: JAV karinių oro pajėgų ekspulkininką A. Kanauką, išeivijos literatūros kritiką K. Keblį ir šių eilučių autorių. Pasiremdamas V. Kavolio formuluotu „bendrųjų elitų“ apibrėžimu, B. Savukynas išskyrė savybes, „tamsinančias“ mūsiškę šviesuomenę: kriticizmo stoka, diletantizmas, pažiūrų ribotumas, sąmonės mitologizuotumas, neatsakingumas, monologizmas ir t.t. Pirmasis auditorijos kirtis teko plk. A. Kanaukai, užsimojusiam paporinti mums apie tai, kokioje visuomenėje mes gyvenome ir kur link judame. Paaiškėjo, kad mokyti demokratijos abėcėlės tuos, kurie savo kailiu gerai patyrė, kas yra demokratijos stoka, yra nelengvas darbas, reikalaujantis daugiau nei vadovėlinės išminties. Pirmasis atakai prieš pulko vadą pakilo politologas A. Štromas, tiesiai šviesiai pasakęs, kad tokių dalykų, kuriuos prelegentas dėsto, Lietuvoje iš viso nebuvo… Kitiems oponentams išsakius savo nuomonę, diskusijų dalyvių raginti nereikėjo, kaito atmosfera, liejosi komentarai. Gaila, kad kaip tik tuomet, kai diskusija įsibėgėjo, temą reikėjo nutraukti ir perduoti žodį V. Adamkui, atskubėjusiam pasakyti konferencijos uždarymo kalbos. Su šios diskusijos medžiaga bus galima susipažinti „Kultūros barų“ žurnale, tad perpasakoti visko, kas buvo kalbėta, nenoriu. Pridursiu, kad metmenys, kuriuos B. Savukynas suteikė pokalbiui, galėtų tapti perspektyvių sociokultūrinių studijų programa, sutelkiančia įvairių sričių analitikus, socialinių mokslų atstovus, juoba kad šviesuomenės sąvoka, inkorporuojanti bruožus, būdingus tiek inteligentui, tiek intelektualui, turėtų reikalauti savirefleksijos, tad ar ne šviesuomenės reikalas – patyrinėti jai būdingas savybes?
Labai norėtųsi tikėtis, kad tema, iškelta „Santaros-Šviesos“ konferencijoje, neliks tik šios polemikos dokumentacija, bet sulauks tolesnių tyrimų. Būtų įdomu išsiaiškinti, iš kokių dalių sudaryta mūsų šviesuomenė, koks yra kiekybinis profesūros, kunigijos, mokslo ir meno žmonių santykis, juoba kad netgi empirinių sociologinių tyrinėjimų esama labai mažai. Šiuolaikinių sociokultūrinių transformacijų kontekste elito formavimasis Lietuvoje tampa rimta teorinio ir praktinio pobūdžio problema. Šis sluoksnis mūsų visuomenėje be galo margas. Į šviesuomenę pretenduoja ir buvusioji nomenklatūros kasta, ir mokslo diplomais prisidengę mažaraščiai diletantai. Instituciškai įteisinti partinių mokyklų diplomai dar labiau išplečia ir šiaip nelabai aiškias šio sluoksnio ribas. O ir pačią problemą galima nagrinėti įvairiausias aspektais: palyginkime, kokius bruožus kolonizuotų tautų šviesuomenė paveldėjo iš kolonizatorių ir kokie susiję su senesne istorine tradicija ar konkrečia kultūros situacija. Arba, pavyzdžiui, koks yra universitetinės bendruomenės kultūrinis matmuo mūsų visuomenėje. Įmanomų tyrimo strategijų į valias, kad tik nepritruktų valios pastangų savirefleksijai. Būtinybė toliau plėtoti šios diskusijos suteiktus matmenis ir būtų netiesioginis atsakymas į M. P. Šaulausko klausimą, kokie gi yra specifiniai, tik Lietuvai būdingi bruožai, „tamsinantys“ šviesuomenę. Kol kas paaiškėjo bent tiek, kad galime remtis spekuliatyviomis įžvalgomis, užuot rėmęsi sociologiniais duomenimis.
Būrelis jaunų humanitarų (R. Civinkas, V. Šeferis, V Šiurkus, L. Katkus) bandė svarstyti, kas gyva ir kas negyva lietuvių humanistikoje. Spėjau išgirsti tik L. Katkaus komentarą, skirtą S. Parulskio ir V. Gedgaudo kartų poezijai, beje, sulaukusį ne tik audringos, bet ir motyvuotos šių poetų reakcijos, tad apie šios problemos svarstymų rezultatyvumą pasakyti galiu ne kažin ką. Tačiau vien tai, kad jauni humanitarai ima kritiškai vertinti kontekstą, kuriame dalyvauja, susidurdami su vyresniųjų kartų įtvirtintomis ir sunkiai kintančiomis paradigmomis, teikia šiokių tokių vilčių, jog monologinė tyla, tvyranti humanistikoje, bus suardyta pačios humanistikos labui.
Negaliu nepaminėti kiek specializuoto, tačiau svarbaus Anykščių programos akcento – puikios D. Kuolio paskaitos „Lietuviškieji laisvės svarstymai XVI-XVII a.”. Prelegentas, komentuodamas autentiškus šios LDK epochos liudijimus, pateikė intriguojantį pasakojimą (turiu omenyje tiek turinio, tiek ir apskritai akademinę intrigą) apie tai, kokios laisvės sampratos egzistavo šviesuomenės galvoje, kokių konfliktuojančių pozicijų būta ir kaip teisė į laisvę įgyvendinta praktiškai. Kiek apmaudu, kad kultūros istoriko ir auditorijos specializacija neleido diskusijai plėtotis. Šiuo atveju vertingiausias dalykas buvo suteiktos informacijos dozė. Galvojant apie panašias programas, ateityje santariečiams siūlyčiau kviesti koreferentus, kurie galėtų vystyti profesionalią diskusiją.
Buvo ir daugiau specializuotų pranešimų – A. Abišala bei B. Visokavičienė kalbėjo apie ūkio reformos ir visuomenės raidos modelius. Dalis klausytojų, nusprendę, kad kalbos apie ekonomiką kišenėje pinigų nepagausina, suskubo persikelti į karinę, kur laisvesnėmis minutėmis buvo tęsiami oponentų disputai. Kaip būdavo rašoma nesenais laikais, pokalbiai vyko draugiškoje ir supratingoje atmosferoje. Konferencija baigėsi, bet liko akstinas pamąstyti ir apie joje keltas problemas, ir apie jos pačios ateitį. Buvo akivaizdu, kad ši Lietuvon perkelta suvažiavimo dalis išlaiko įtampą pirmučiausia vietinių pajėgų dėka. Kai kas galbūt pasigedo daugiau išeivijos humanistikos šviesulių, o šių eilučių autorius – tiesiog gausesnio ir aktyvesnio išeivijos dalyvavimo.
SAMALAVIČIUS, Almantas. Dvi dienos su „Santara-Šviesa“. Literatūra ir menas, nr. 26 (2584), 1996-06-29, p. 2-3.
1996 metų (43-čias) suvažiavimas.
Tekstą transkribavo Žygimantas Menčenkovas.
Be First to Comment